Pemza arba pemza yra šviesios spalvos uolienų rūšis, kurioje yra putplasčio iš stiklo sienelių burbuliukų ir paprastai vadinama silikatiniu vulkaniniu stiklu.
Šios uolienos susidaro rūgščiosios magmos veikiant ugnikalnių išsiveržimams, kurie išmeta medžiagą į orą; po to pernešama horizontaliai ir kaupiasi kaip piroklastinė uoliena.
Pemza pasižymi didelėmis universaliomis savybėmis, joje yra daug ląstelių (ląstelinė struktūra) dėl joje esančių gamtinių dujų putų išsiplėtimo ir paprastai randama kaip biri medžiaga arba fragmentai vulkaninėje brekcijoje. O pemzoje esantys mineralai yra lauko špatas, kvarcas, obsidianas, kristobalitas ir tridimitas.
Pemza atsiranda, kai rūgštinė magma pakyla į paviršių ir staiga susiliečia su išoriniu oru. Natūralios stiklo putos su jose esančiomis dujomis turi galimybę pasišalinti ir magma staiga užšąla, pemza paprastai egzistuoja kaip skeveldros, kurios išsiskiria ugnikalnio išsiveržimų metu, nuo žvyro iki riedulių.
Vulkaninėse brekose pemza dažniausiai susidaro kaip tirpalas arba nuotėkis, biri medžiaga arba fragmentai.
Pemzą galima pagaminti ir kaitinant obsidianą, kad dujos pasišalintų. Kaitinant obsidianą iš Krakatau, temperatūra, reikalinga obsidianui paversti pemza, buvo vidutiniškai 880 oC. Obsidiano savitasis svoris, kuris iš pradžių buvo 2,36, po apdorojimo sumažėjo iki 0,416, todėl jis plūduriuoja vandenyje. Šis pemza turi hidraulinių savybių.
Pemza yra nuo baltos iki pilkos, nuo gelsvos iki raudonos spalvos, pūslelių pavidalo tekstūra su angos dydžiu, kuri skiriasi viena nuo kitos arba ne išdegusios struktūros su orientuotomis angomis.
Kartais skylė užpildoma ceolitu/kalcitu. Šis akmuo yra atsparus stingdančiai rasai (šalčiui), ne toks higroskopiškas (siurbia vandenį). Turi mažas šilumos perdavimo savybes. Slėgio stipris tarp 30 – 20 kg/cm2. Pagrindinė amorfinių silikatinių mineralų sudėtis.
Pagal susidarymo (nusėdimo) būdą, dalelių dydžio (fragmento) pasiskirstymą ir kilmės medžiagą pemzos nuosėdos skirstomos į:
Posritis
Povandeninis
Nauja ardante; y., nuosėdos, susidarančios dėl horizontalaus dujų nutekėjimo lavoje, dėl kurių susidaro įvairaus dydžio fragmentų mišinys matricos pavidalu.
Pakartotinio deponavimo (permokėjimo) rezultatas
Dėl metamorfozės ekonomiškų pemzos telkinių bus tik santykinai vulkaninėse vietovėse. Geologinis šių telkinių amžius yra nuo tretinio iki dabartinio. Šiame geologiniame amžiuje aktyvūs ugnikalniai apėmė Ramiojo vandenyno pakraščius ir kelią, vedantį iš Viduržemio jūros į Himalajus, o paskui į Rytų Indiją.
Uolos, panašios į kitas pemzą, yra pemzitas ir vulkaninis pelenas. Pemzos cheminė sudėtis, susidarymo kilmė ir stiklo struktūra yra tokia pati. Skirtumas yra tik dalelių dydis, kurio skersmuo yra mažesnis nei 16 colių. Pemza randama gana arti savo atsiradimo vietos, o pemza buvo pernešama vėjo dideliu atstumu ir nusėdo smulkių pelenų sankaupų arba tufo nuosėdų pavidalu.
Vulkaninis pelenas turi nuo rausvos iki juodos spalvos vezikulinių fragmentų, kurie nusėdo išsiveržus bazaltinei uolienai iš ugnikalnių išsiveržimų. Dauguma pelenų nuosėdų randami kaip kūginiai pakratų fragmentai, kurių skersmuo svyruoja nuo 1 colio iki kelių colių.
Indonezijos pemzos potencialas
Indonezijoje pemzos buvimas visada siejamas su kvartero–tretinio ugnikalnių serija. Jos paplitimas apima Serango ir Sukabumi (Vakarų Java), Lomboko (NTB) ir Ternatės (Maluku) salas.
Pemzos telkinių, turinčių ekonominę reikšmę ir labai didelius rezervus, potencialas yra Lomboko saloje, Vakarų Nusa Tenggara, Ternate saloje, Maluku. Apskaičiuota, kad teritorijoje išmatuotų atsargų kiekis siekia daugiau nei 10 mln. tonų. Lomboko srityje pemza buvo eksploatuojama prieš penkerius metus, o Ternate – tik 1991 m.